Atsižvelgiant į vietovės specifiškumą, parodant pagarbą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto atminimui ir Trakuose tebegyvenančiai karaimų tautai, viešoji erdvė Karaimų g. 57A, Trakuose, pavadinta Vytauto Didžiojo krantu.
Trakų rajono savivaldybei plėtojant bendradarbiavimą su Gižycku – miestu partneriu Lenkijoje, buvo įgyvendintas tarptautinis projektas „Trakų ir Gižycko kultūros paveldo atvėrimas turizmui“. Šio projekto rezultatas – sklype, esančiame Karaimų g. 57 A, įkurta nauju traukos objektu tapusi erdvė. Daugelis jau pamėgo neatpažįstamai pasikeitusioje Galvės ežero pakrantėje nusidriekusius pasivaikščiojimų takus ir pontoninį lieptą, nuo kurių atsiveria puikūs reginiai į Trakų Salos pilį ir Užutrakio dvaro sodybą. Čia vilioja ne vien ramus poilsis, bet ir vykstantys kultūros renginiai.
Pasakojama, kad anksčiau ties šioje vietoje buvusia sąsmauka tarp Totoriškių ir Galvės ežerų keleiviai girdydavo arklius. Tuo metu vietos kalba pavadinimas skambėjęs Vodopoj (liet. Girdykla). Paminėtina, kad ši viešoji erdvė yra buvusio Karaimų miesto (Mažojo miesto) dalyje priešais Trakų Salos pilį. Karaimai pasakoja, kad iš kaimų į bažnyčią važiuodami apylinkių gyventojai čia girdydavo arklius, jie taip pat turi legendą apie tai, kaip Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, girdydamas savo žirgą, išgelbėjo karaimų miestą nuo potvynio.
Stebuklingas didžiojo kunigaikščio Vytauto žirgas
Kaip Dievo rykštė persekiojo didysis kunigaikštis Vytautas klajoklės totorių ordos tautas neaprėpiamose pietų stepėse ir greitai praplėtė Lietuvos Kunigaikštystės sienas iki pat Juodosios jūros krantų.
Vykdydama kunigaikščio valią, nenugalima jo kariauna ilgam palikdavo gimtųjų namų židinius ir žinia apie nenugalimą kunigaikštį skambėjo toli už jo tėvynes ribų. Vienąsyk didžiojo kunigaikščio kariauna paliko Lietuvą ir greitai jos pėdos pradingo begalinių stepių platumose.
Praėjo karšta vasara, greitai prabėgo auksinis ruduo ir visa Lietuva pasidengė storu balto sniego patalu, o apie išėjusius vyrus nebuvo jokių žinių. Po nuožmios žiemos, šildant kaitriai pavasario saulutei, greitai tirpo sniegas. Pradėjo nešti lytis upės, ėmė tirpti sniegas girių glūdumose, iškorijo Galvės ežero ledas. Bėgo ir bėgo čiurlendamas upeliais polaidžio vanduo į ištirpusius ežerus. Pakilo ežerų vanduo, Galvės bei Totoriškių ežerai susiliejo, sudarydami vieną begalinį, sidabru žaižaruojantį vandens plotą. Vanduo užtvindė visą Karaimsčizną ir jos varganas pašiūres sėmė vanduo. Išsigando žmonės. Moterys su vaikais ant rankų, gindamos gyvulius, senoliai puolė link aukštesnių vietų, nekantriai ieškodami išeities iš susidariusios beviltiškos padėties. Suprasdami savo padėties beviltiškumą nutarė prašyti didžiojo kunigaikščio Vytauto, jų globėjo ir užtarėjo, pagalbos. Ilgai nelaukdami susėdo į valtis ir nuplaukė prie pilies, išsilaipino prie geležimi kaustytų vartų. Pro savo langus pamatęs besibūriuojančią minią, kunigaikštis liepė nuleisti pakeliamą tiltą, atidaryti sunkius vartus ir atvesti pas jį nelauktus svečius.
„Didysis kunigaikšti, Valdove mūsų, te su pagarba taria vardą Tavo, nusižeminę pavaldiniai Tavo“, – tarė žmonės.
„Te neapleidžia Dievas Jūsų, mylimieji vaikai mano“, – išgirdo atvykėliai gimtąja kalba kunigaikščio atsaką.
„Padėk mums, o Didysis tautų valdove, – užaimanavo moterys. – Jau metai, kai mūsų vyrai ir broliai išėjo kariauti su Tavo priešais, ir po šiai dienai nėra jokių žinių iš jų. O būstus mūsų semia vanduo ir nėra kas mus išgelbės. Tu Tėvas, Valdovas mūsų, nepalik bėdoje tautos savo.“
Pažvelgė kunigaikštis pro pilies langą ir gilios raukšlės išvagojo jo kaktą. Aplink kaip brangakmenis tviskėjo begalinė vandens platybė ir tik tolumoje matėsi kalvota pakrantė su kenesos bokšteliu. Neilgai galvojo kunigaikštis, kaip padėti savo žmonėms, ir ramiai tarė: „Nesibaiminkit, eikit su Dievu, aš netrukus būsiu su Jumis.“
Neilgai teko laukti žmonėms. Nespėjus miniai pasiekti kranto, tolumoje pasirodė Vytautas ant savo karo žirgo. Visa Lietuva gerai žinojo apie stebuklingas šio žirgo savybes. Senoliai pašnibždomis pasakojo vaikams, kad Žemaitijos žyniai atvedė šį žirgą dovanų didžiajam kunigaikščiui Vytautui.
Tik Vytautas pasiekė krantą, pasuko žirgą prie kranto, švelniai glostydamas jo sprandą pradėjo jį girdyti vandeniu. Ir įvyko stebuklas, vandens lygis pradėjo sparčiai mažėti. Greitai išlindo sušlapusios bakūžės, tarp ežerų išryškėjo siaura pusiasalio juosta ir pagaliau visa Karaimsčizna išryškėjo siaura, vingiuota juosta.
Stebėjosi susirinkę karaimai: „Tyrylgiej bijimiz! Tai bent Kunigaikštis, tai bent Tėvas mūsų! Te vardas Jo būna minimas amžinai. Te pasaka apie jo stebuklingą žirgą amžiams lieka mūsų palikuonių atmintyje.“
Kai atsipeikėjo iš nuostabos, puolė dėkoti kunigaikščiui, bet jo pėdsakai jau seniai buvo dingę.
Įvykdęs savo valdovo valią, nuostabus žirgas šuoliais pasukęs dingo už žalio miško.
Laimingos moterys, neilgai galvoję, puolė prie namų, o senoliai dar ilgai linguodami žilomis galvomis stebėjosi įvykusiu stebuklu. Nutarė jie, kad pas taip didingą valdovą negalėjo būti kitokio žirgo.
Kitą rytą tarp vietinių žmonių pasklido gandas, kad prie visų Trakų ežerų prisidėjo dar vienas, turintis stebuklingą kunigaikščio žirgo kvapą. Keistas ežeras, jame nežydi vandens lelijos, neplaukioja žuvys, net paukštis nedrįsta praskristi virš jo vandenų.1
____________________
1 Pasakojama apie Plomėnų ežerą, kuriame iki jo susijungimo su Totoriškių ežeru, nebuvo nei žuvies, nei augalijos.
Šią karaimų legendą, pasakojant S. Charčenkai, užrašė Trakuose gyvenęs A. Šišmanas
Vertė Nadežda Zajančkovskaja
Karaimų legendos skelbiamos https://www.trakukrastas.lt/amatininkai1/karaim-legendos
